Pradžia
Naujienos
Renginiai
Skelbimai
Žurnalas „Mano sodyba“
Klausk specialisto
Augalų katalogas
Sodo spalvų virtuvė

Dėmesio!

Naujausi leidiniai

2018 m. Nr. 2 (50)
Žolynų žurnalas
Plačiau »
2018 m. Nr. 7
Mano sodyba
Plačiau »
2018 m. Nr. 7
Sodo spalvos
Plačiau »

Įdomybės

  Spausdinti

  Kadaise gvazdikėliai buvo brangesni už auksą...

Artėjant Kalėdoms nuo malonių rūpesčių ir skubėjimo sukasi galva, dainuoja širdis, kilnojasi kojos. Namuose sklando nuostabūs kvapai: sniego, eglutės, spanguolių kisieliaus, pyragų, keptos vištos ar kalakuto... Vaikai nekantraudami laukia dovanų ir... gardžių meduoliukų arba meduolio, paskanintų gvazdikėliais. Ką žinote apie šiuos nepaprastus prieskonius ir juos išauginusius augalus?

Kvapnusis gvazdikmedis (Syzygium aromaticum, sin. Caryophyllus aromaticus) kilęs iš šiaurinių Molukų salų. Tai iki 18–20 m aukščio medis, priklausantis mirtinių (Myrtaceae) šeimai. Žydi dukart per metus smulkiais baltais arba rožiniais žiedais, sudarančiais kekes. Vaisiai – kiaušiniškos uogos, kuriose slepiasi 1–2 sėklos.

Gvazdikėlių istorija ir kelias iki Europos

Jau daug amžių gvazdikėliai yra vieni populiariausių prieskonių pasaulyje. Indijoje, Indonezijoje, Kinijoje, Artimuosiuose Rytuose, Egipte jie vartoti iki mūsų eros pradžios. Minimi senuosiuose sanskrito raštuose. Kiniją valdę Chanų dinastijos imperatoriai garsėjo kaip dideli estetai. Valdininkai ir dvariškiai gvazdikėlius kramtydavo, o atėję į audienciją laikydavo burnoje, kad savo valdovų neįžeistų nemaloniu kvapu. Senovės Egipte gvazdikėlių girliandomis puošdavo mirusiuosius.
Į Europą gvazdikėliai atkeliavo XI amžiuje. Senovės Romoje ir Graikijoje jie labai vertinti. Pirmasis šiuos prieskonius aprašė žymusis romėnas Plinijus Vyresnysis. Rytų šalyse, kur egzistavo haremai ir motinos gerovė priklausė nuo sūnaus gimimo, egzistavo gvazdikėlių kultas. Jų dėdavo į visus patiekalus. Mat buvo manoma, kad juos vartojant greičiau pastojama ir būtinai gimsta sūnus. Be to, kasdien, užėjus vakaro prieblandai, jaunos moterys turėdavo dėti ant veido kaukę, į kurios sudėtį įėjo gvazdikėliai.
Europiečiai ilgai nežinojo, iš kur kvapniuosius prieskonius veža arabų ir indų pirkliai. Tik XVI amžiaus pradžioje Molukų salose gvazdikmedžius atrado portugalas Franciskas Serao. Praėjus keliems dešimtmečiams visas salas, kuriose augo šie augalai, kolonizavo olandai. Jie tapo monopolininkais, akylai saugojo plantacijas dviejose salose, griežtai kontroliavo derliaus nuėmimą ir eksportą, o kitur gvazdikmedžius iškirsdavo. XVII–XVIII amžiuje gvazdikėlių vertė buvo didesnė negu aukso.
Tačiau XVIII amžiaus pabaigoje olandų monopolijai atėjo galas. Prancūzas Pjeras Puavras 1769 metais surengė ekspediciją ir, nepaisydamas gresiančios mirties bausmės, slapta išplukdė du nedidelius laivus sodinukų. Jis įveisė gvazdikmedžių plantacijas Maskarenų ir Seišelių salose. Mauricijuje, Rejunjone, Rodrigese šie augalai įsitvirtino neblogai.
Laikui bėgant gvazdikėliai tapo prieinami ne tik aristokratams, bet ir paprastiems miestiečiams, valstiečiams.
XIX amžiaus antrajame dešimtmetyje sultonas Seidas Saidas įsakė atvežti gvazdikmedžių į Zanzibarą ir Pembą. Šie prigijo puikiai, nes ten klimato sąlygos labai palankios. Kiekvienas valstietis, turėjęs žemės sklypą, privalėjo pasisodinti bent vieną medį. XIX amžiaus viduryje Zanzibaras jau parduodavo ¾ visos pasaulio produkcijos. Dabar jis vadinamas gvazdikmedžių sala, nors iš tiesų Pembos plantacijos keliskart didesnės. Oras stipriai prisotintas nuostabaus aromato, todėl sakoma, kad gvazdikėlių prieskonį per kelias minutes įgauna net vanduo stiklinėje.

Derlius dukart per metus


Gvazdikmedžiai ilgaamžiai – gyvena apie 100 metų. Pumpurai pradedami skinti nuo šešiamečių augalų. Derlius nuimamas dukart per metus. Gausiausias jis būna, gvazdikmedžiams sulaukus 20–50 metų.
Pumpurus reikia nuskinti neišsiskleidusius, likus parai iki žydėjimo. Vieną medį skina keli žmonės: moterys ir vaikai – apačioje, o vyrai įkopę šakomis ar kopėčiomis. Tolimosios šakos pasiekiamos kabliu ar žiedynai nuo jų numušami bambukine lazda. Sandėlyje rankomis nuplėšiami žiedkočiai ir pumpurai paskleidžiami saulėje plonu sluoksniu džiūti. Geros kokybės gvazdikėliai perlaužti maloniai kvepia, o įmesti į vandenį arba skęsta, arba plaukia kepurėle į viršų.



    Daugiau straipsnių
Jūsų komentaras :
Jūsų vardas*:
Komentaras (iki 1000 simbolių)*:
:) (laimingas) :D (super)
(hi) (paraudes) (fu) (kvailas)
(keista) :P :( (valio)
(nesamone) (masto) 8| (ok)
Apsaugos kodas*:
* - laukai turi būti užpildyti

Šiandien

  Liepos 23, pirmadienis.
  Saulė teka 05:14, leidžiasi 21:36.
  Mėnulis teka 18:02, leidžiasi 01:56.
  Mėnulis Šaulyje, pilnėjantis, II ketvirtis. Priešpilnis liepos 19 d.
  Apolinaras, Brigita, Tarvilas, Gilmina
  Vaisių diena. Galima sėti, sodinti, pikuoti daržoves, vedančias vaisius virš žemės, vijoklinius augalus, sodinti braškių daigus, avietes, pjauti viską, kas greitai auga, naikinti kenkėjus, gyvenančius žemės paviršiuje, šaldyti vaisius, daržoves, rinkti vaistinius augalus (vaisius). Labai geras metas skiepyti vaismedžius akiavimo būdu. Auginiais dauginkite vaiskrūmius. Nuėmę ankstyvą derlių nelaikykite lysvių tuščių. Supurenkite dirvą ir pasėkite krapų, špinatų. Netinkama diena sėti ir pikuoti salotas, ravėti.
  Jei sliekai lenda iš žemės, bus lietaus.

Apklausa

Ar žurnale „Mano sodyba“ norėtumėte daugiau straipsnių, paremtų užsienio šalių patirtimi?

 El. paštas: redakcija@sodospalvos.lt, tel. (8 5) 275 2082