Pievų fėjos ramunėlės skrodžia erdvę. Dizainerių Diarmuido Gavino ir sero Terence’o Conrano sode jautiesi kaip Alisa stebuklų šalyje. Netikėjai, kad kada nors pasijusi vabaliuku, žvelgiančiu į milžiniškus baltus ramunių žiedus iš apačios.
Žalia – mano „arkliukas“
Dizaineriui Diarmuidui Gavinui Čelsio gėlių paroda reiškia dienas, kai ateina žmonės ir klausinėja apie sodą, augalus, kai daug šypsenų. „Tai vieta, kur supranti, kad egzistuoja sodininkavimas, sodo dizainas, – džiaugėsi vyras. – Ši paroda užburia ir dizainerį, ir lankytoją. Ji atsiranda kraujyje, niekur ir niekada nedingsta.“ „Žalia yra mano „arkliukas“, – prisipažino D. Gavinas. – Aš vertinu šią spalvą, nes ji labiausiai atsinaujina. Norėjau sukurti sodą, kuris būtų gražus visus metus. Maloniai susijaudinau pamatęs, kad šį kartą nemažai dizainerių naudojo būtent žalią spalvą. Anksčiau sulaukdavau kritikos, kad esu „per žalias“. Tad matydamas kitus žmones, t. y. dizainerius, naudojančius šios spalvos daugiau, pagrįstai pajutau, kad mano nuomonė kitiems svarbi.“ Dizaineris D. Gavinas sako, kad jiedu su kolega Terence’u Conranu seni pažįstami. Rašydami knygą abu suartėjo dar labiau. Svarbiausias juos siejantis dalykas yra požiūris į sodo rojų, todėl kurti projektą kartu buvo smagu. „Parodoje yra buvęs daržovių sodas, restoranas, bet niekada nematėme lauko kavinės, tad mums reikėjo apsispręsti“, – sako kūrėjai.
Ramunės, užvaldžiusios vaizduotę
Ramunės turi savo istoriją. 2007 metais, eidamas namo ir galvodamas apie paskutines savo projekto detales, dizaineris pastebėjo vienos antikvarinės parduotuvės vitrinoje dvi metalines kėdes – ramunes. „Aš buvau pritrenktas, – prisiminė D. Gavinas. – Pamatęs pagalvojau, kad jos yra paprastos, skoningos, linksmos ir tiktų mano sodui, kurį tuomet kūriau Čelsio gėlių parodai. Kėdės buvo senovinės, prancūziškos, pagamintos apie 1930-uosius ir, ko gero, kainavo milžiniškus pinigus. Tą vakarą ilgai negalėjau užmigti. Kėdės užvaldė mano vaizduotę. Jos sužadino mano galvoje naują idėją. Mačiau ramunes sode kaip skulptūras, kaip akcentus. Buvau tarsi apsėstas. Po ilgų prašymų, maldavimų kėdes gavau. Tiesą sakant, ant jų sėdėti buvo nelabai patogu. Vėliau gimė kito projekto idėja – milžiniški ramunių skėčiai, po kuriais galima vaikščioti.“
Lauko kavinė
Dizaineriai D. Gavinas ir T. Conranas jaukiame skvere sukūrė sodo kavinę, kur galima atsipalaiduoti ir leisti laisvalaikį. Tai prieglauda nuo žmonių spūsties ir kasdienybės bruzdesio. Vieną ketvirtadalį sodo užėmė medinė pavėsinė. Ją sukurti dizainerius įkvėpė 1940 metų prancūziško stiliaus kėdės. Nestandartinės, nerūdijančio plieno, baltos su geltonais viduriukai ramunės – pagrindinis sodo akcentas ir diskusijų objektas, svarbiausias dramos veikėjas, įsimintiniausia detalė. Jos buvo išsibarsčiusios iki pat pavėsinės tarp įvairaus aukščio apvalių karpytų buksmedžių ir kitų augalų. Staleliai ir kėdės salelėse slėpėsi po žiedlapių metamu subtiliu, lengvu šešėliu. Būtent šie nedidukai lauko baldai sudarė intarpus, iki kurių ėjo takeliai, baigęsi apvaliomis aikštutėmis.
Kiekviena aikštutė atrodė ypatingai. Ši jauki vieta skirta pirmiausia dviem žmonėms: pažinčiai tęsti, ilgai nesimačius paplepėti, seniems bičiuliams pasėdėti jaukioje tyloje. Kompanijai taip pat patiktų vakare susitikti kambarį primenančioje pavėsinėje, tarp mėnulio apšviestų mistiškų ramunių ir žibintų šviesų. Kitą dizaino elementą parodos lankytojai pavadino „saldainiukais ant pagaliukų“. Tai vaistinių lauravyšnių (Laurocerasus officinalis, sin. Prunus laurocerasus) miškas už pavėsinės – svajingas ir paslaptingas fonas, žymėjęs sodo pabaigą.
Airida Dzimidavičiūtė Specialiai „Sodo spalvoms“ iš Londono
Mėnulis Jautyje 13:02, dylantis, IV ketvirtis. Delčia gegužės 13 d.
Erikas, Venta, Rytė, Julita.
Tarptautinė muziejų diena.
Šaknų diena. Tinkamas metas ruošti kompostą, sėti, sodinti šakniavaisines daržoves, kovoti su kenkėjais, kurie veisiasi žemėje, tręšti, kasti vaistinių augalų šaknis (vėlyvą vakarą ar anksti ryte). Galima genėti vaismedžius, vaiskrūmius. Ypač tinkamas metas rinkti ir džiovinti dilgėlių jaunus lapelius.