Turbūt kiekvienam gerai žinoma pievų vaistažolė – jonažolė turi nuostabius giminaičius, kurie taip pat papuošia gėlyną.
Dauguma jonažolių (Hypericum) – o šiai genčiai priklauso apie 400 rūšių – mėgsta šiltą klimatą. Tarp jonažolių yra vienmečių, daugiamečių augalų, krūmokšnių (kai kurie iš jų - visžaliai). Jonažolės krauna geltonus žiedus, kurie ilgai ir gausiai žydi. Peržydėjus susiformuoja sėklų dėžutės, kai kurių rūšių - labai dekoratyvios. Gana reiklios dirvožemiui: gerai auga derlingame, drėgname, bet pralaidžiame dirvožemyje, saulėtoje ar pusiau pavėsingoje vietoje.
Tanki kaip kilimas
Iki šiol dauguma auginamų dekoratyvių jonažolių rūšių ir veislių nėra labai atsparios šalčiui, todėl pas mus jos aptinkamos ganėtinai retai. Mūsų klimato sąlygomis gana gerai auga H. calycinum. Šio augalo stiebai išauga iki 1 m aukščio, kurie virš substrato išlinksta lanku, todėl krūmas nesiekia pusės metro. Žydi liepos-rugsėjo mėn. Sukrauna be galo gražius žiedus – apie 7 cm skersmens, su ilgomis dulkinėmis. Požeminiais šakniastiebiais ši jonažolė labai greitai išplinta į šalis ir padengia substratą tankiu kilimu. Žiemai augalą reikėtų pridengti. Jei šaltos žiemos metu viršutinė jonažolės dalis nušąla, pavasarį ir vasaros pradžioje ji dažnai atauga.
Kai žiemos taps ne per šaltos
Parduotuvėse galima įsigyti veislę ‘Hidcote’ (tarprūšinį jonažolių hibridą) – tai neaukštas visžalis krūmelis, stačiai augančiais stiebais, retai užaugantis iki 1 m. Žydi ypatingai ilgai – nuo birželio iki spalio – išaugina gana didelius, iki 5–7 cm skersmens žiedus. Taip pat sunokina dekoratyvius vaisius. Deja, šaltomis žiemomis dažnai iššąla.
Belieka tikėtis, kad dekoratyviosios jonažolės pas mus aklimatizuosis. Vakarų Europos gėlių augintojai siūlo vis naujesnes jonažolių rūšis ir veisles, kurios turėtų gerai žiemoti ir pas mus: H. densiflorum ‘Goldball‘, H. erectum ‘Gemo‘ ir H. hircinum ‘Loke‘. Tai žemi (iki 1 m aukščio) krūmeliai turintys rutuliškas formas ir 2–3 cm skersmens žiedus.
Mito aidai atliepia jonažolei
Paprastoji jonažolė (H. perforatum) gali išaugti iki pusės metro aukščio. Šį daugiametį augalą galima lengvai pažinti iš permatomų dėmelių ant lapų (žiūrint į lapą, nukreiptą link šviesos matomos, lyg ir skylutės). Pagal senovės legendą jonažolės lapelius subadė velnias, kuris supyko ant augalo, padėjusio žmonėms apsisaugoti nuo piktųjų dvasių. Iš tikrųjų permatomos dėmelės atsiranda dėl ląstelėse susikaupusių eterinių aliejų.
Kitas rūšiai būdingas požymis - iš pažeistos augalo dalies tekančios sultys, turinčios raudonos spalvos medžiagos, vadinamos hipericinu (iš čia kilo lotyniškasis genties pavadinimas).
Kad pats vilkolakiu netaptum
Nuo seno žinoma, kad paprastoji jonažolė pasižymi gydomosiomis savybėmis: stiprina smulkiąsias kraujagysles, skatina tulžies išsiskyrimą, kepenų, skrandžio, žarnų veiklą, atpalaiduoja spazmus. Tai puikus šlapimo varomasis vaistas, baktericidinė priemonė, pasižyminti priešuždegiminėmis savybėmis.
Paprastoji jonažolė gerina apetitą, mažina odos uždegimą, skatina žaizdų ir opų gijimą. Jonažolių ištrauka veikia raminamai: geriama sergant depresija, jaučiant liguistą nerimą, naudojama gydant albinizmą.
Jonažolė renkama žydėjimo metu nupjaunant žieduotas viršūnes (apie 30 cm). Ji įeina į daugelį vaistažolių preparatų. Iš jos vainiklapių spaudžiamas aliejus naudojamas odos ligoms gydyti. Tačiau ilgai vartojant šios vaistažolės preparatus padidėja odos jautrumas šviesai (ultravioletiniams spinduliams), galimi odos nudegimai, todėl reikia vengti tiesioginių saulės spindulių.
Spausdinti
Daugiau straipsnių
Birželio 20, ketvirtadienis.
Interneto svetainių kūrimas